Добавил:
ivanov666
Опубликованный материал нарушает ваши авторские права? Сообщите нам.
Вуз:
Предмет:
Файл:Kantas. Aforizmai
.pdf
Ką aš turiu daryti?
Apie pareigą
I
Pareiga! Tu prakilnus, didis žodis, tavyje nėra nieko
patrauklaus, kas žmonėms įsiteiktų, tu reikalauji
paklusti, nors, kad sužadintum valią, ir negrasini niekuo,
kas sukeltų sieloje natūralų nepalankumą ir gąsdintų, bet
tik nustatai dėsnį, kuris savaime prasiskverbia į sielą ir
net prieš valią įgyja pagarbą (nors ne visada būna
vykdomas), prieš kurį nutyla visi polinkiai, nors slapta
jie ir veiktų prieš jį...
II
...Pareiga yra poelgio būtinybė iš pagarbos dėsniui.
III
Pareigos garbingumas neturi nieko bendra su
mėgavimusi gyvenimu; ji turi savą dėsnį ir savą teismą;
ir jei kas panorėtų pareigą ir mėgavimąsi gyvenimu taip
stipriai sukratyti, kad jie susimaišytų, ir paduoti
sergančiai sielai lyg vaistą, tai jie tuoj pat savaime vienas
nuo kito atsiskiria...
21
Kantas. Aforizmai
Apie moralę
I
Moralė jau pati savaime objektyviai yra praktika
kaip visuma besąlygiškai liepiančių įstatymų, pagal
kuriuos mes privalome elgtis…
II
Todėl ir etika iš esmės yra mokslas ne apie tai, kaip
mes turime pasidaryti laimingi, bet apie tai, kaip mes
turime tapti verti laimės.
Apie moralinę teisę
I
Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio
susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir
ilgiau apie juos susimąstome,— žvaigždėtas dangus virš
manęs ir moralės dėsnis manyje...
22
Ką aš turiu daryti?
II
Bet ar iš prigimties žmogus yra doroviškai geras ar
blogas? Nei toks, nei anoks, nes žmogus iš prigimties
visiškai nėra dorovinė būtybė; toks jis pasidarys tik tada,
kai jo protas pakils iki pareigos ir įstatymo sąvokų.
III
...Elkis tik pagal tokią maksimą, kuria
vadovaudamasis tu kartu galėtum norėti, kad ji taptų
visuotiniu dėsniu.
IV
Maksima yra subjektyvus noro principas.
V
...Elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors
kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip
priemonės, o visada kaip tikslą.
VI
Moralės dėsnis šventas (nepažeidžiamas). Tiesa,
žmogus ne toks jau šventas, bet žmonija jo asmenyje jam
turi būti šventa.
23
Kantas. Aforizmai
VII
Bet moralės dėsnis pats savaime laimės vis dėlto
nežada: laimė pagal gamtinės tvarkos sąvokas, nebūtinai
susijusi su šio dėsnio laikymusi.
VIII
Taip moralės dėsnis per aukščiausiojo gėrio, kaip
grynojo praktinio proto objekto ir galutinio tikslo,
sąvoką veda prie religijos, t.y. prie visų pareigų, kaip
dieviškųjų priesakų, pažinimo — ne kaip sankcijų, t.y.
savavališkų, pačių savaime atsitiktinių svetimos valios
potvarkių, bet kaip kiekvienos laisvos valios pačios
savaime esminių dėsnių...
Apie valią
I
Niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio
dalyko, kurį neapribojus galima būtų pavadinti geru,
išskyrus vien tik gerą valią.
24
Ką aš turiu daryti?
II
Valią mąstysime kaip sugebėjimą nustatyti save
pačią elgtis pagal tam tikrų dėsnių supratimą. Ir tokį
sugebėjimą gali turėti tik protingos būtybės.
III
Netgi, jei likimas butų ypatingai nepalankus, arba, jei
gamta pasirodytų šykšti lyg pamotė ir visiškai neduotų
tai valiai galimybių įgyvendinti savo sumanymų ir jei net
didžiausiomis pastangomis ji nieko nepasiektų, bet jei tik
liktų gera valia (žinoma, ne vien kaip troškimas, bet kaip
panaudojimas visų priemonių, kiek jos yra mums
pavaldžios), tai ir tada ji žėrėtų pati savaime lyg
brangakmenis, kaip kažkas, kas savo tikrąją vertę turi
pats savyje. Naudingumas ar, nevaisingumas prie tokios
vertės nieko negali nei pridėti, nei atimti.
Apie dorybę
I
...Nereikia būt dorovės priešu, o tik šaltakrauju
stebėtoju, kuris aistringą gėrio siekimą ne iš karto priima
kaip tikrą, kad tam tikrais momentais ... leistume sau
suabejoti, ar pasaulyje iš tikrųjų yra tikroji dorybė.
25
Kantas. Aforizmai
II
Pamatyti dorybę tikruoju pavidalu yra ne kas kita,
kaip suprasti dorovę be visų jutimiškumo priemaišų ir be
visų netikrų papuošalų, kuriuos teikia apdovanojimai; ir
savimeilė.
Apie blogį
I
Žinoma, čia daroma prielaida, kad gėrio pradmuo
liko visai grynas, negalėjo būti sunaikintas arba
pagadintas, ir juo tikrai negali būti savimeilė, kuri,
pripažinta visų mūsų maksimų principu, kaip tik yra viso
blogio šaltinis.
II
Blogio kilmės priežastis yra tik tai, kad prigimtis
plėtojama ne pagal taisykles. Žmogui duotos tik gėrio
užuomazgos.
26
Ką aš turiu daryti?
Apie laimę
I
Laimė — tai toks protingos būtybės būvis pasaulyje,
kai per visą jos egzistavimą viskas vyksta pagal jos norą
ir valią...
II
Užsitikrinti sau laimę — pareiga...
III
Vadinasi, kad jaustumeis laimingu, reikia elgtis ne
pagal nustatytus principus, o tik pagal empirinius
patarimus, pavyzdžiui: dietos, taupumo, mandagumo,
santūrumo ir t.t, apie kuriuos patyrimas sako, kad jie
paprastai labiau padeda gerai savijautai.
27
Kantas. Aforizmai
Apie tiesą ir melą
I
Melas daro žmogų visuomenės paniekos objektu...
Apie valstybę
I
Mat valstybė nėra (kaip kad teritorija, kurią ji apima)
nuosavybė. Valstybė yra žmonių visuomenė ir niekas
kitas, išskyrus ją pačią, neturi teisės jai įsakinėti ir jos
valdyti.
II
O respublikinė santvarka yra vienintelė, visiškai
atitinkanti žmonijos teisę, tačiau ją taip sunkun įkurti, o
dar sunkiau išlaikyti, kad daugelis teigia, jog tai būtų
angelų valstybė, nes žmonės dėl savo savanaudiškų
polinkių nesugebėsią sukurti tokios iškilios formos
santvarkos.
28
Ką aš turiu daryti?
III
Sukurti valstybę, kad ir kaip keistai tai skamba,
galėtų ir velnių (jeigu tik jie turi proto) tauta. Pati
problema yra tokia: „Minia protingų būtybių, kurios,
būdamos kartu ir norėdamos išlikti, reikalauja bendrų
įstatymų, nors kiekviena jų slapta linkusi laikyti save
išimtimi iš jų, surikiuoti taip, ir įrengti tokią jų
santvarką, kad, nors jų asmeniniai ketinimai prieštarautų
vieni kitiems, jie paraližuotų vienas kitą ir viešas žmonių
elgesio rezultatas būtų toks, tarsi jie neturėtų piktų
ketinimų“.
Apie politiką ir politikus
I
Galiu įsivaizduoti moralių politiką, t.y. tokį, kuris
valstybinio protingumo principus derina su morale, bet
ne politinį moralistą, kuris pajungia moralę valstybės
vyro interesams.
29
Kantas. Aforizmai
II
Nėra ko tikėtis, kad karaliai filosofuotų arba filosofai
taptų karaliais. Bet to nereikia nei norėti, nes valdžios
turėjimas neišvengiamai iškreipia laisvą proto
sprendimą.
Apie teisę
I
Teisė yra kiekvieno asmens laisvės apribojimas,
suderinant ją su visų asmenų laisve, kiek tai pagal
bendrąjį įstatymą yra įmanoma; o viešoji teisė yra
visuma išorinių įstatymų, kurie tokį visuotinį
suderinamumą daro įmanomu.
30
Соседние файлы в предмете [НЕСОРТИРОВАННОЕ]