6.28 Straipsnis. Negalėjimas įvykdyti alternatyviąją prievolę

1. Jeigu vienas iš kelių prievolės įvykdymo būdų yra neįmanomas nuo pat prievolės atsiradimo arba tapo neįmanomas po prievolės atsiradimo, tai prievolė vykdoma likusiu būdu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė netaikoma, jeigu įvykdyti prievolę vienu iš kelių būdų neįmanoma dėl aplinkybių, už kurias atsako pasirinkimo teisės neturinti prievolės šalis. Šiuo atveju skolininkas atsako už prievolės neįvykdymą.

3. Jeigu skolininkas turėjo pasirinkimo teisę ir vienas iš kelių prievolės įvykdymo būdų tapo neįmanomas ne dėl jo kaltės, skolininkas privalo įvykdyti prievolę likusiu būdu.

4. Jeigu skolininkas turėjo pasirinkimo teisę ir dėl jo kaltės prievolės įvykdyti nebeįmanoma nė vienu iš būdų, tai skolininkas kreditoriui atsako tiek, kiek buvo galima įvykdyti prievolę paskutiniu iš buvusių būdų.

5. Jeigu prievolės nebeįmanoma įvykdyti nė vienu būdu ne dėl skolininko kaltės, laikoma, kad prievolė baigėsi.

6. Jeigu pasirinkimo teisė priklauso kreditoriui ir prievolės nebeįmanoma įvykdyti vienu iš būdų, tai kreditorius turi priimti prievolės įvykdymą kitais būdais. Kai įvykdyti prievolę vienu iš būdų tapo neįmanoma dėl skolininko kaltės, kreditorius gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra kitais būdais arba reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus dėl prievolės neįvykdymo tuo negalimu būdu. Jeigu dėl skolininko kaltės prievolės neįmanoma įvykdyti nė vienu iš kelių būdų, tai kreditorius savo pasirinkimu turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus dėl vieno ar kito prievolės įvykdymo būdo neįmanomumo.

6.29 Straipsnis. Fakultatyvioji prievolė

1. Prievolė yra fakultatyvioji, jeigu ji turi tik vieną pagrindinį dalyką (įvykdymo būdą), tačiau kai negalima prievolės įvykdyti pagrindiniu būdu, ją galima įvykdyti ir kitu pagrindiniam įvykdymo būdui neprieštaraujančiu būdu.

2. Skolininkas yra atleidžiamas nuo pareigos įvykdyti prievolę, jeigu ne dėl jo kaltės įvykdyti pagrindiniu būdu prievolę tampa neįmanoma ir negalima įvykdyti prievolės kitu būdu, neprieštaraujančiu pagrindiniam įvykdymo būdui.

Ketvirtasis skirsnis

Sąlyginės prievolės

6.30 Straipsnis. Sąlyginės prievolės samprata

1. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje.

2. Prievolės sąlyginis pobūdis nėra kliūtis perleisti ar paveldėti iš jos atsirandančias teises.

3. Sąlyginės prievolės gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga. Šiuo atveju taikomas šio kodekso 1.66 straipsnis.

4. Prievolė nelaikoma sąlygine, jeigu jos pasibaigimas susijęs su aplinkybe, kuri nežinant prievolės šalims jau buvo tuo metu, kai skolininkas prisiėmė sąlyginę prievolę.

5. Prievolė, kurios atsiradimas siejamas su sąlyga, kurios buvimas visiškai priklauso nuo skolininko, negalioja. Tačiau jeigu sąlyga yra tam tikrų veiksmų atlikimas ar neatlikimas, prievolė galioja net ir tais atvejais, kai tų veiksmų atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo skolininko.