8. Konformizmo pasekmės organizacijai: Sherif‘o, Ash‘o, Milligramm‘o eksperimentai.

Konformizmas (lot. conformis – panašus) – moralinė ir politinė koncepcija, perteikianti prisitaikėlišką požiūrį, pasyvumą visuomeninės veiklos ar dominuojančių pažiūrų atžvilgiu, savo nuomonės reiškimo vengimą, nekritinį požiūrį. Tai prisitaikėliškumas, pasyvus prisiderinimas prie esamos tvarkos ar vyraujančios nuomonės. Etikoje - asmenybės individualumo atsisakymas, dogmatiškas sekimas elgesio standartu ir minties stereotipu. Autoritarinės institucijos (sukarintos organizacijos, religinės sektos), o taip pat stambios korporacijos yra linkę stiprinti konformizmą savo gretose.

Herbertas Kelmanas išskiria tris prisitaikėliškumo tipus:

1. susitaikymas – demonstruojamas tik viešai, o privačiai išlaikant savo nuomonę;

2. susitapatinimas – išreiškiamas viešai ir privačiai esant grupės nariu, tačiau nutrūksta palikus grupę;

3. įaugimas į vidų – kai paklūstama visada.

Kitas skirstymas yra į:

1. Informacinę socialinę įtaką, kai asmuo naudojasi grupe informacijos gavimui kilus neaiškioms aplinkybės (sprendžiant sudėtingą uždavinį, elgesys kilus gaisrui);

2. Normatyvinę socialinę įtaką, kai asmuo siekia pritapti prie grupės.

M. Šerifo (Sherif) šviesos taško testas, kai tikrinama, kaip, spręsdamas sudėtingą problemą, asmuo elgiasi grupėje.

Parodžius nejudantį tašką tamsioje patalpoje, žmonėms atrodo, kad jis juda. Visi mato judant skirtingai: vieni mato pajudant 20 cm, kiti -2 ar 5 cm. Šiems žmonėms būnant kartu ir girdint kitų vertinimus, nuomonės supanašėja. Vėliau, dar kartą testuojami individualiai, jie laikosi savo pakitusios nuomonės. Žmonės nežinojo tiesos, todėl savo atsakymus derino prie kitų.

Ašo (S. Ash) eksperimentas

Ašas suskirstė žmones į grupes po septynis arba aštuonis ir paprašė, kad jie palygintų dvi korteles, kurias turėjo vedantis eksperimentą asmuo. Vienoje kortelėje buvo nubrėžta viena linija, o kitoje trys skirtingo ilgio linijos. Viena iš trijų linijų antrojoje kortelėje buvo tokio pat ilgio kaip ir linija pirmoje kortelėje. Linijų ilgiai akivaizdžiai skiriasi.

Kiekvienas tiriamasis turėjo garsiai pasakyti, kurios iš trijų antros kortelės linijų ilgis sutampa su pirmos korteles linijos ilgiu. Esant įprastoms sąlygoms, tiriamųjų klaidingi atsakymai tesudarė 1 procentą.

Tada Ašas taip suformavo grupę, kad tik vienas neįtariantis tyrimų subjektas (NTS) nežinojo, kad eksperimentas „sufalsifikuotas“. Grupės nariai buvo susodinti taip, kad NTS buvo paskutinis. Iš pradžių buvo atlikti panašūs pratimai, visi tiriamieji į pateiktus klausimus atsakė teisingai. Tačiau atliekant pratimą su linijomis kortelėse, pirmas tiriamasis atsakė klaidingai, tada antras ir visi kiti taip pat atsakė klaidingai (pvz., kad „X“ = „C“, o iš tikrųjų „X“ = „B“).

NTS susidūrė su dilema: ar viešai paskelbti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo kitų grupės narių? O gal pateikti atsakymą, kuris, jo įsitikinimu, yra klaidingas, tačiau derėtų su kitų grupės narių atsakymais?

Rezultatai parodė, kad daug kartų kartojant eksperimentą 35 pro-centais atvejų tyrimo subjektai prisitaikė prie grupės nuomonės, - tai yra subjektai pateikė atsakymus, kuriuos žinojo esant klaidingus, tačiau kurie sutapo su kitų grupės narių atsakymais.

IŠVADOS: egzistuoja grupės normos, verčiančios narius prisitaikyti. Mes norime priklausyti grupei ir vengiame pastebimai išsiskirti. Kai žmogaus nuomonė apie objektyvius duomenis aiškiai skiriasi nuo kitų grupės narių nuomonės, jis jaučia didelį spaudimą pakeisti savo nuomonę, kad ji sutaptų su kitų nuomone.

S. Miligramo (Millgramm) testas skirtas nustatyti, kaip noriai asmuo vykdo vadovo paliepimus net ir tais atvejais, kai tie prieštarauja jo asmeniniams įsitikinimams.

Paaiškinama, kad bus tiriama bausmės įtaka mokymuisi.

Tiriamasis asmuo ir pasamdytas aktorius traukia burtus, vienas (tiriamasis) tampa „mokytoju“, kitas „mokiniu“. Mokinys kitame kambaryje pasodinamas į kėdę, sujungtą su elektros smūgių aparatu, esančiu „mokytojo“ kambaryje. „Mokytojas“ sėdi prie aparato su mygtukais, ant kurių nurodyta įtampa. „Mokytojas“ užduoda „mokiniui“ klausimus ir po kiekvieno neteisingo atsakymo „nubaudžia“ trumpu elektros smūgiu. Po kiekvienos klaidos „mokytojas“ spaudžia vis aukštesnės įtampos mygtukus (paspaudus užsidega lemputė, užsidega strėlė ir pasigirsta elektros ūžesys).

Vykdydamas eksperimentatoriaus nurodymus, „mokytojas“ po keleto mygtukų išgirsta nepatenkinto „mokinio“ niurnėjimus, vėliau – šauksmus, kad smūgiai skausmingi, ties 150 voltų (stiprus smūgis) mygtuku „mokinys“ pradeda šaukti, kad nebedalyvauja eksperimente.

Išgirdęs maldavimus, tiriamasis priešinasi toliau vykdyti „bausmes“, tačiau eksperimentatorius jį įtikinėja, kaip svarbu tęsti, kad jis negali rinktis. Jeigu tiriamasis sutinka toliau vykdyti, jis su kiekvienu elektros smūgiu išgirsta vis stipresnius maldavimus, klyksmus, galiausiai „mokinys“ nebeatsakinėja į jokius klausimus, tik rėkia iš skausmo, kol visai nutyla. Paskutinis smūgis – 450 voltų stiprumo.

Prieš atliekant eksperimentą, daugelis žmonių teigė, kad atsisakytų sadistiško vaidmens iš karto, kai išgirstų „mokinio“ skundus, kad jam skauda, ir nelauktų, kol jis kankinamas pradės klykti. Taip manė ir keturiasdešimt psichiatrų, kai Miligramas prašė spėti rezultatus. Atlikus eksperimentą, kuriame dalyvavo 20-50 metų amžiaus vyrai, 63% jų eksperimentą vykdė iki galo.

Vėliau jis nustatė, kad kintant socialinėms sąlygoms, žmonių paklusnumas labai svyruoja. Žmonės paklusnūs būna tada, kai:

• duodantis nurodymus būna greta ir yra suvokiamas kaip teistas autoritetingas asmuo;

• autoritetingą asmenį remia garbinga įstaiga (kai Miligramo eksperimentai buvo remiami mažiau žinomo universiteto, paklūstančių buvo mažiau);

• auka yra nepažįstamas žmogus arba jis būna toli - kitame kambaryje (pvz. panašiai būna kare: kareiviai šaudo netaikliai arba visai nešaudo, kai aiškiai mato priešą, tie, kurie naudojasi tolimojo veikimo artilerija, rečiau atsisako žudyti);

• kai nėra nepaklusimo pavyzdžių, nėra tokių tiriamųjų, kurie nevykdytų nurodymų.

Kais susiduria gerumas ir paklusnumas, dažniausiai laimi paklusnumas. Paprasti žmonės, dirbantys savo darbą ir nesantys labai priešiški kitiems, gali tapti baisaus naikinančio proceso veikėjais