1 Tema. Organizacinės elgsenos įvadinės sąvokos ir teoriniai pagrindai.

1. Organizacijos, grupės, valdžios ir vadovavimo sąvokų apibrėžimo problematika

Organizacija- struktūrizuotas kartu dirbančių žmonių būrys, kurių veikla yra koordinuojama tikslui ar tikslams pasiekti.

Organizacija- sąmoningas susitarimas bendrai siekti tikslų.

Organizacija- kontroliuojama veikla grįstas socialinis susitarimas, skirtas bendriems tikslams pasiekti.

Organizacija yra sąmoningai koordinuojamas socialinis vienetas, kurį sudaro du ar daugiau žmonių ir kuris funkcionuoja iš esmės nepertraukiamai, kad įgyvendintų bendrą tikslą ar tikslus.

Grupė - tai du ar daugiau vienas nuo kito priklausantys ir tarpusavyje sąveikaujantys žmonės, susibūrę tam, kad įgyvendintų konkrečius tikslus.

Valdžia ir vadovavimas

Valdžia reiškia A gebėjimą daryti įtaką B, priverčiant B pasielgti taip, kaip kitu atveju B nepasielgtų.

Šis apibrėžimas reiškia:

(1) potencialą, kurio nereikia sužadinti, kad jis būtų veiksmingas,

(2) priklausomybe grindžiamus santykius ir

(3) tai, kad B turi tam tikrą veiksmų laisvę.

Vadovavimas - tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus. Šio poveikio ištakos gali būti formalios, pavyzdžiui, vadovo pareigos organizacijoje. Kadangi vadovų pareigos yra susijusios su tam tikra formaliai suteikta valdžia, asmuo, užėmęs tam tikras pareigas organizacijoje, gali imtis vadovaujančio vaidmens.

Vadovavimas ir valdžia glaudžiai tarpusavyje susipynusios sąvokos. Vadovai naudojasi valdžia kaip priemone įgyvendinti grupės tikslus, o valdžia jiems yra priemonė, didinanti jų laimėjimus.

Skirtumai tarp vadovavimo ir valdžios:

Vienas skirtumas, susijęs su tikslų suderinamumu. Valdžiai nereikia, kad tikslai sutaptų, jai pakanka vien priklausomybės. Vadovavimui reikia, kad vadovo ir tų, kuriems jis vadovauja, tikslai tam tikru mastu sutaptų.

Tyrinėjant vadovavimą dažniausiai pabrėžiamas stilius. Čia ieškoma atsakymo į štai tokius klausimus: kiek vadovas turėtų remti savo pavaldinius? Kiek pavaldiniai turėtų dalyvauti priimant sprendimus? Ir priešingai, valdžios tyrinėjimai apima platesnę sritį, čia sutelkiamas dėmesys į taktiką, kuria galima pasiekti paklusnumo. Šiuose tyrimuose žvelgiama toliau nei į individualų asmenį, besinaudojantį valdžia, nes valdžia gali naudotis ir pavieniai asmenys, ir grupės, siekdamos valdyti kitus pavienius asmenis ar grupes.

2, 3. Organizacinės elgsenos (oe) samprata. Oe apibrėžimas, tikslas, sritis, ryšys su kitais mokslais.

Dirbančių žmonių tyrimas paprastai vadinamas organizacinės elgsenos tyrimu.

Organizacinė elgsena (OE) yra sisteminiai veiksmų ir nuostatų, kurias žmonės demonstruoja organizacijose, tyrimai.

Kiekvienas iš mūsų reguliariai remiasi intuicija, arba „vidiniu balsu", stengdamasis paaiškinti įvairius reiškinius. Organizacinės elgsenos tyrimai siekia intuityvius paaiškinimus pakeisti sisteminiu nagrinėjimu: tai yra pasitelkti kontroliuojamomis sąlygomis surinktus mokslinius įrodymus, kurie vėliau pagal galimybes tiksliai įvertinami ir interpretuojami siekiant nustatyti priežastis ir pasekmes. Keliamas tikslas - padaryti tikslias išvadas. Tad organizacinė elgsena jos teorijos ir išvados - grindžiama gausybe sistemingai sumodeliuotų mokslinių tyrimų.

OE nagrinėja veiksmus (ar elgseną) ir nuostatas! Tačiau ne visus veiksmus ir nuostatas. Istoriškai buvo įrodyta, kad trys elgsenos tipai yra svarbūs darbuotojo veiklos rezultatų veiksniai:

1. produktyvumas

2. pravaikštos

3. darbuotojų kaita.

Produktyvumo svarba akivaizdi. Vadovams aiškiai rūpi kiekvieno darbuotojo sukurtos produkcijos kiekybė ir kokybė. Tačiau pravaikštos ir darbuotojų kaita - ypač jei šie rodikliai yra pernelyg dideli - gali neigiamai paveikti darbo rezultatus. Žinoma, darbuotojui sunku būti produktyviam, jei jis nedirba ar dažnai daro pravaikštas. Be to, didelė darbuotojų kaita didina kaštus ir sąlygoja tai, kad į darbą paskiriami mažiau patyrę žmonės.

Gana neseniai buvo nustatyta, kad ketvirtasis elgsenos tipas - organizacinis pilietiškumas - gali būti svarbus veiksnys, lemiantis darbuotojo veiklos rezultatus. Organizacinis pilietiškumas - tai darbuotojo savarankiškai pasirinktas elgesys, kuris nėra jo formalių darbo reikalavimų dalis, tačiau skatina efektyvų organizacijos funkcionavimą. Gero darbuotojų pilietiško elgesio pavyzdžiai: padėti kitiems dirbant komandoje, savanoriškai atlikti papildomas darbo užduotis, vengti nereikalingų konfliktų, konstruktyviai kalbėti apie savo darbo grupę ir visą organizaciją.

Organizacinė elgsena taip pat tyrinėja darbuotojų pasitenkinimą darbu, o tai yra nuostata. Vadovams dėl trijų priežasčių turėtų rūpėti, ar jų darbuotojai yra patenkinti darbu:

1. tarp pasitenkinimo ir produktyvumo gali būti ryšys.

2. tarp pasitenkinimo darbu ir pravaikštų bei darbuotojų kaitos yra atvirkštinis ryšys.

3. galima įrodinėti, kad vadovai yra žmogiškai atsakingi už tai, jog jų darbuotojams būtų duoti įdomūs, turtinantys ir teikiantys pasitenkinimą darbai.

Paskutinioji OE apibrėžimo dalis, kurią reikia išsamiau paaiškinti, yra organizacija. OE konkrečiai rūpi tik su darbu susijęs elgesys - ir toks, kuris egzistuoja organizacijose. Organizacija yra sąmoningai koordinuojamas socialinis vienetas, kurį sudaro du ar daugiau žmonių ir kuris funkcionuoja iš esmės nepertraukiamai, kad įgyvendintų bendrą tikslą ar tikslus. Organizacija turi būdingus formalius vaidmenis, apibrėžiančius jos narių elgesį.

OE tikslas

OE tyrimų tikslas yra padėti suprasti, paaiškinti, prognozuoti ir valdyti individų bei grupių elgesį organizacijoje.

Paaiškinimas. Žvelgiant iš vadovo perspektyvos, tai galbūt yra pats nereikšmingiausias iš trijų tikslų, nes jis atsiranda įvykus faktui. Tačiau jei norime suprasti reiškinį, privalome mėginti jį paaiškinti. Vėliau šį supratimą galime panaudoti jau aiškindamiesi priežastį.

Prognozavimo objektas - ateities įvykiai. Prognozuojant siekiama numatyti, kokios galimos konkretaus veiksmo pasekmės. Remdamasis OE žiniomis, vadovas gali nuspėti tam tikras elgesio apraiškas, atsirandančias reaguojant į pokyčius. Yra įvairių būdų įgyvendinti esminiams pokyčiams, tad vadovas tikriausiai įvertins darbuotojų reakciją į skirtingus pokyčių realizavimo variantus. Šitaip vadovas gali numatyti, kurie metodai sukels mažiausią darbuotojų pasipriešinimą, ir, remdamasis šia informacija, priimti sprendimą.

Kontrolė. Kontroversiškiausias tikslas - panaudoti OE žinias kontroliuoti elgesiui. Dauguma mūsų gyvename demokratinėje visuomenėje, kuri sukurta remiantis asmeninės laisvės koncepcija. Todėl mintį, kad vienas žmogus galėtų pamėginti paveikti kitus vienaip ar kitaip pasielgti, kai šios kontrolės subjektai gali nenumanyti, kad jų poelgiais yra manipuliuojama, tam tikri sluoksniai laikė neetiška ir atgrasia. Esmė ta, kad OE siūlo technologijas, padedančias kontroliuoti žmones. Ar šias technologijas reikėtų naudoti organizacijose, tampa etikos klausimu. Tačiau turėtumėte žinoti, kad dažnai vadovai kontrolės tikslą laiko vertingiausiu OE indėliu, kurį šie tyrimai duoda didinant vadovavimo efektyvumą.

OE sritis

OE sistemingai nagrinėja pavienių organizacijos narių ir jų grupių elgesį, įtakojantį darbuotojų veiklos rezultatus organizacijoje, ieško būdų užtikrinti efektyvų organizacijos funkcionavimą. OE domisi organizacijos komunikacine - informacine, bendradarbiavimo ir darbuotojų skatinimo sritimis.

OE ryšys su kitais mokslais

Organizacinė elgsena yra taikomasis elgsenos mokslas ir todėl remiasi keliomis kitomis elgseną tyrinėjančiomis disciplinomis. Svarbiausios iš jų: psichologija, sociologija, socialinė psichologija, antropologija ir politiniai mokslai. Psichologija iš esmės praplėtė tik individualaus asmens ir mikrolygio analizę, tuo tarpu kitos disciplinos padėjo suprasti makrokoncepcijas - grupinius procesus ir organizaciją.

Psichologija. Šis mokslas, siekiantis įvertinti, paaiškinti, o kartais ir pakeisti žmonių bei gyvūnų elgesį. Psichologai stengiasi tyrinėti ir mėginti suprasti individualų elgesį. OE tyrimus plėtė ir vis dar plečia tie psichologai, kurie yra išmokimo teoretikai, asmenybės teoretikai, psichologai konsultantai, o svarbiausia - pramonės ir organizacijų psichologai.

Ankstyvieji pramonės psichologai domėjosi nuovargio, nuobodulio problemomis bei kitais su darbo sąlygomis susijusiais veiksniais, galinčiais trukdyti našiam darbui. Pastaruoju metu jų indėlis apima kur kas daugiau sričių, tokių kaip išmokimas, suvokimas, asmenybė, darbo jėgos įvairovė, emocijos, mokymas, vadovavimo efektyvumas, poreikiai ir suinteresuotumą keliančios jėgos, pasitenkinimas darbu, sprendimų priėmimo procesas, darbo įvertinimas, nuostatų įvertinimas, darbuotojų atrankos metodai, darbų kūrimas ir stresas darbe.

Sociologija nagrinėja žmonių santykį su kitais žmonėmis. Sociologai labai praturtino OE, tyrinėdami grupių elgesį organizacijose, ypač formaliose ir sudėtingose organizacijose. Jie rimtai pasidarbavo tokiose OE tyrimų srityse kaip grupių dinamika, darbo komandų kūrimas, organizacijų kultūra, formali organizacijų teorija ir struktūra, biurokratija, komunikacijos, statusas, valdžia, konfliktai ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyra.

Socialinė psichologija. Socialinė psichologija - tai psichologijos sritis, jungianti psichologijos ir sociologijos koncepcijas. Ji sutelkia dėmesį į tai, kaip vieni žmonės daro įtaką kitiems. Viena iš sričių, kurią tiria socialinės psichologijos specialistai, yra pokyčiai - kaip juos įgyvendinti ir kaip mažinti jiems pasipriešinimą. Be to, socialinės psichologijos specialistai daug nuveikė, įvertindami, padėdami suprasti ir pakeisti nuostatas, nagrinėdami bendravimo modelius ir būdus, kuriais grupės veikla gali patenkinti individualius poreikius, taip pat grupinį sprendimų priėmimo procesą.

Antropologija. Tai mokslas apie bendruomenes, siekiant pažinti žmones ir jų veiklą. Šis mokslas tyrinėja fizinį charakterį, evoliucijos istoriją, geografinį pasiskirstymą, grupių santykius, kultūros istoriją ir praktiką. Pavyzdžiui, antropologų darbai tyrinėjant įvairias kultūras ir aplinką padėjo suprasti žmonių, gyvenančių skirtingose šalyse ir dirbančių skirtingose organizacijose, svarbiausių vertybių, nuostatų ir elgesio skirtumus. Mūsų supratimas apie organizacijų kultūrą, organizacijų atmosferą ir nacionalinių kultūrų skirtumus daugiausia yra antropologų arba jų metodus taikiusių mokslininkų darbo rezultatas.

Politiniai mokslai. Nors politinių mokslų atstovai dažnai būna nepastebėti, jų indėlis į supratimą apie organizacinę elgseną yra reikšmingas. Politiniai mokslai - tai individualių asmenų ir grupių, esančių tam tikroje politinėje aplinkoje, elgsenos tyrimas. Politinių mokslų atstovus konkrečiai domina tokios temos: konflikto struktūra, valdžios paskirstymas, manipuliavimas valdžia siekiant asmeninių interesų.